Vandens Nešėjas
Skulptorius Romualdas Kvintas. 2020 m.
Skulptoriaus skaitomos eilės
0:17
Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;
Kiekviena siena – pergamentas, kiekvienas akmuo – šventas raštas,
Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,
Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas
Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.
Paminklas idealizmui
Nuo seno Vilniuje vandens nešiotojo amatas buvo svarbus, nors juo vertėsi neturtingiausi miesto gyventojai. Skulptūros herojus simbolizuoja idealizmą, kurio buvo apstu net ir sunkiausiais laikais.
Romualdas Kvintas (1953–2018)
Skulptorius Romualdas Kvintas žinomas iš tokių darbų kaip Vytauto Kernagio skulptūra Nidoje, skulptūros rašytojui R. Gary, gydytojui C. Šabadui, dainininkui D. Donskiui, kalbininkui J. Jablonskiui atminti. 2015-ųjų rudenį Rusnėje buvo atidengta R. Kvinto skulptūra Hermannui Kalenbachui ir Mahatmai Gandžiui, 2017-ųjų rudenį – bažnyčios reformatoriui Martynui Liuteriui. 2019 m. rudenį, praėjus metams po skulptoriaus mirties, pastatyta skulptūra dainininkui, poetui ir dailininkui Leonardui Koenui atminti.
Romualdo Kvinto skulptūros pasižymi jaukumu, tobula, jautria, charakteringa formos plastika. Herojai vaizduojami paprastais žmonės, jų skulptūros kuriamos natūralaus mastelio. Betarpiškas ryšys tarp skulptūros ir žiūrovo yra ryškiausias Romualdo Kvinto kūrybos bruožas.
Moišė Kulbakas (1896–1937)
Moišė Kulbakas gimė Smurgainyse, (dabartinėje Baltarusijoje, tais laikais – Rusijos imperijoje), augo religingoje žydų šeimoje, mokėsi valstybinėje žydų mokykloje, vakarais lankydavo chederį, vėliau – Švenčionių, Voložino ješivas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, M. Kulbako tėvai ir artimieji persikėlė į Minską, o jis mokytojavo Kauno našlaičių prieglaudoje. 1919 m. persikėlė į Vilnių. 1920-1923 m. M. Kulbakas praleido Berlyne. 1923 m. grįžo į Vilnių. 1927 m. buvo išrinktas pirmuoju Pasaulinio žydų PEN klubo prezidentu. 1928 m. rašytojas persikėlė į Minską. 1937 m. M. Kulbakas buvo apšauktas „liaudies priešu“, apkaltintas neva esąs antitarybinės organizacijos narys bei lenkų žvalgybos agentas, jo kūriniai uždrausti, o jis pats uždarytas į sovietinę Gulago koncentracijos stovyklą. 1937 m. represuotas (sušaudytas). Kur palaidotas nėra žinoma. 1956 m. poetas buvo reabilituotas.
Eilėraščius ir prozą pradėjo rašyti hebrajiškai, vėliau rašė jidiš kalba. M. Kulbakas laikomas gilaus intelekto ir didžios dvasios kūrėju, savo knygose sulydęs kabalos filosofiją, žydų folklorą su Vakarų Europos mintimi bei literatūros mentalitetu. M. Kulbako kūryba daugeliu atžvilgių yra Lietuvos žydų literatūrinio modernizmo sintezė.
Vienas iš reikšmingiausių M. Kulbako kūrinių yra poema „Miestas“ (liet. pavadinimas – „Vilnius“, 1926 m.), kuri laikoma giliausiu ir gražiausiu kūriniu apie šį miestą. Pasitelkdamas švelnų eleginį verlibrą, netikėtas metaforas, drąsius apibendrinimus, poetas lakoniškai ir ekspresyviai piešia Vilniaus vaizdą.
Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasadoriaus Matthias Sonn kalba atidengiant Romualdo Kvinto skulptūrą „Vandens nešėjas” 2020 m. spalio 19 d.
2020-ieji – prieš 300 metų gimusio Vilniaus Gaono metai. 2020 metais Vokietija pirmininkauja Tarptautiniam Holokausto atminimo aljansui. Visos aljansui priklausančios šalys įsipareigojo žvelgti praeičiai tiesiai į akis. Žinome, kad neįmanoma panaikinti įvykdytų žiaurumų ir barbariškumų bei atgaivinti nužudytųjų. Bet įmanoma pasimokyti ir prisiminti, kaip Lietuva tapo didelio regiono dalimi, kurią Timothy Snyder pavadino „kruvinomis žemėmis“. Hitlerio galios, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė nesustabdoma, pasekmė: nuo 1941 m. birželio 22 d., nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, visi likę civilizacijos standartai buvo metami už borto. Ištisos kategorijos žmonių – tiek jaunų, tiek senų – prarado pačią elementariausią žmogaus teisę – teisę gyventi. Žodis „Šoa“ reiškia: tai ne žmogaus persekiojimas dėl to, ką jis padarė, pasakė ar pagalvojo, o dėl to, kas jis „yra“, tai – genocidas.
Mirtis tapo – kaip 1945-aisiais rašė iš Rumunijos kilęs žydų rašytojas Paulis Celanas savo neprilygstamai skvarbioje „Mirties fugoje“–„maestro iš vokiečių žemės“. Kadangi Paulis Celanas rašė vokiečių kalba, šia kalba ir pacituosiu – „der Tod ist ein Meister aus Deutschland“. Mirtis ir liko „maestro iš vokiečių žemės“ iki 1945 metų. Istorinė atsakomybė lieka. Be abejo, ji lieka visų pirma pas mus, vokiečius. Šiandien ir visiems laikams.
Tačiau nacistinės Vokietijos genocidinis siekis privertė ir „kruvinas žemes“ priimti moralinius sprendimus, kurių praktiškai nebuvo įmanoma priimti garbingai; tarp jų buvo ir Lietuva. Taip, Pasaulio tautų teisuoliai – tai drąsus, bet mažas būrys žmonių. Bet kur, visur. Kiekvienai šaliai be galo sunku pažvelgti į savo istorinių dviprasmybių veidrodį. Visų pirma tuomet, kai tos dilemos, tos dviprasmybės buvo primestos iš išorės, o ne atsiradusios šalies viduje.
Šiandien noriu pagirti Vilnių – buvusią „Šiaurės Jeruzalę“ – už jo indėlį; už tarnavimą istorinio sąžiningumo interesui; už tai, kad jis atsispyrė beveik nenugalimai pagundai kultivuoti lengvą, nediferencijuotą, išteisinantį naratyvą apie savo kaip aukos vaidmenį; už tai, kad davė mums memorialą, vietą, vaizdą, kuris mums visiems padės prisiminti, kad čia buvo beprasmiškai ir brutaliai sunaikinta – šimtmečius trukusi žydų gyvenimo istorija, žydų studijos, žydų kultūra, jidiš kaip gyva kalba, kuria buvo šnekama.
Visų pirma noriu padėkoti Vilniaus merui. Ačiū Jums, mielas Remigijau Šimašiau. Ši kukli „Vandens nešėjo“ statula, kurią šiandien atidengiame, – tai nedidelis „aide mémoire“, kaip mes, diplomatai, tai vadiname: kadaise žydai vaidino itin svarbų vaidmenį tuometiniame Vilniuje. Jų dėka Vilnius tapo Europos intelektualiniu centru, vadinamu „Šiaurės Jeruzale“. Mano šaliai viešpataujant Lietuvoje, joje buvo išžudyta apie 95 proc. čia gyvenusių žydų. 1945 m. Raudonoji armija užkariavo Berlyną ir išlaisvino mus, vokiečius, nuo Hitlerio – vien tam, kad jo valdymą pakeistų Stalino represijos. Ši istorija pasakojama Lietuvos Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, įsikūrusiame buvusioje Gestapo ir KGB būstinėje Gedimino prospekte. Jo interneto adresas: genocidas.lt Štai kodėl reikia tokios transcendentinės skulptūros.
Naujasis Vilniaus „Vandens nešėjas“, prieš du metus mirusio skulptoriaus Romualdo Kvinto kūrinys, mano nuomone, – tobulai tinkantis memorialas. Romualdas Kvintas juo vaizduoja ne vieną iš didžiųjų ir gerųjų žydų studijų, meno ar literatūros pavyzdžių. Tai, ką mes matome, – tai kuklus žmogus, gyvenantis kuklų gyvenimą, sunkiai dirbantis ir neturintis didelių ambicijų, pretenzijų. Tikrai nekaltas gyvenimas. Ir būtent todėl šis paminklas man toks monumentaliai jaudinantis: nes jis visiškai nemonumentalus, beveik demonstratyviai lygus su mumis. Ir vis dėlto šis paprastas darbininkas žvelgia į dangų. Ar jis ten mato žvaigždes? Ar jos jį paguodžia?
Apibendrinu. Dvi Rytų Vokietijos ir Lietuvos kartos pusę amžiaus buvo laikomos po geležine uždanga, kol pagaliau atgavo laisvę. Kartos, kurių šeimos nebuvo išžudytos nacistinės Vokietijos okupacijos metu.
Lietuva ir Vokietija kartu šiandien remia Baltarusijos žmones, kad ir jie pagaliau tai pasiektų. Džiaukimės savo laisvėmis ir koronaviruso metu jomis naudokimės atsakingai. Tegul ši vandens nešėjo skulptūra sustiprina mūsų empatiją, mūsų norą galvoti apie skurstančius, apie tuos, kuriems reikia pagalbos. Jo žvilgsnis į dangų leidžia mums suprasti, kokie mes esame privilegijuoti. Kokie dėkingi turėtume būti, gyvendami daug geresniame laikmetyje – toli praeityje palikdami baisumus, kurių šiam vandens nešėjui nepavyko išvengti. Bet kaip galėtume būti dėkingi, jei leistume tiems baisumams nugrimzti į užmarštį?
Nuoširdžiai dėkoju už Jūsų dėmesį.